Vėjaraupiai: simptomai, gydymas, komplikacijos - "Antėja laboratorija"

Vėjaraupiai: simptomai, gydymas, komplikacijos

Vėjaraupiai – ūminė virusinė liga, pasireiškianti pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu, karščiavimu. Tai viena dažniausiai pasitaikančių virusinių ligų po gripo ir ūminių viršutinių kvėpavimo takų ligų. Vėjaraupiais daugiausia serga ikimokyklinio amžiaus (3–6 metų) vaikai šaltuoju metų laiku (žiemą ir pavasarį, kuomet daugiausiai laiko praleidžiama uždarose patalpose). Tuomet dažniausiai persergama lengva šios ligos forma. Tačiau vėjaraupiais gali sirgti ir suaugę žmonės. Ši liga jiems kur kas pavojingesnė nei vaikams, nes komplikacijų išsivystymo rizika daug didesnė. Vėjaraupiai itin pavojingi kūdikiams ir nėščioms moterims (užsikrėtus virusu iki 28 nėštumo savaitės yra didelė rizika vaisiaus apsigimimams), taip pat tiems, kurių imunitetas nusilpęs.

Kas sukelia vėjaraupius? 

Vėjaraupius sukelia Herpesviridae šeimai priklausantis Varicella zoster virusas. Persirgus, jis išlieka organizme (nugaros smegenų nerviniuose mazguose) ir vėliau, nusilpus imuninei sistemai, gali sukelti juostinę pūslelinę. Jai būdingas bėrimas pūslelėmis išilgai kurio nors nervo, sukeliantis didžiulį skausmą toje vietoje. 

Kaip užsikrečiama vėjaraupiais? 

Vėjaraupių virusas plinta oro lašeliniu būdu nuo žmogaus žmogui, kai sergantysis kosti, čiaudi arba kalba. Taip pat užsikrėsti galima tiesioginio kontakto metu per odą, liečiant bėrimus (tiek sergančio vėjaraupiais, tiek juostine pūsleline), o jei serga nėščioji – per placentą. Užsikrėsti galima ir netiesiogiai, per pūslelių išskyromis suteptus daiktus. 
 
Vėjaraupių užkrečiamumas itin didelis ankstyvosios bėrimo stadijos metu. Sergantis žmogus gali platinti ligą 2 dienas iki atsirandant bėrimams ir iki tol, kol bėrimai virsta šašeliais (iki 5–7 dienų). Žaizdelėms pasidengus šašais, jos tampa nepavojingomis.  
 
Vėjaraupių virusas yra itin lakus ir gali pasklisti po visą pastatą. Tačiau jis jautrus ultravioletiniams spinduliams ir lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose. 

Vėjaraupių inkubacinis periodas 

Vėjaraupių inkubacinis laikotarpis gali trukti nuo 10 dienų iki 3 savaičių. Todėl būtent tiek laiko gali nepasirodyti jokie ligos simptomai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėjaraupių protrūkius ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose kontroliuoti ypač sudėtinga. Todėl vaiką po kontakto su kitu sergančiu vaiku reikėtų stebėti mažiausiai 3 savaites. 

Vėjaraupių eiga ir bėrimas

Vėjaraupių pradžia panaši į peršalimą. Tik vėliau, maždaug po 1 ar 2 dienų nuo ligos pradžios, išryškėja pūslelinis odos ir gleivinės bėrimas. Jam būdinga kaita: pirmiausia ant kūno viena po kitos grupelėmis atsiranda rausvos dėmelės, kurios virsta skaidraus skysčio pripildytomis pūslelėmis, o joms džiūvant, užsideda šašas. Odoje tuo pačiu metu gali būti matomi visi bėrimo elementai – polimorfinis bėrimas.   
 
Vėjaraupių bėrimas dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Beria bangomis kas 1–2 dienas, t. y. vienos pūslelės būna jau iškilusios, o kitos – dar tik pradeda kilti. 
 
Vėjaraupių bėrimas paprastai tęsiasi apie 4–7 dienas. Pamažu pūslelės išdžiūva ir jų vietose formuojasi šašai, kurie nukrenta per 1–3 savaites.

Vėjaraupių simptomai

Vėjaraupių simptomai, galintys pasireikšti prieš pasirodant bėrimui:  

  • karščiavimas (paprastai temperatūra pakyla likus dienai iki bėrimo ir nebūna aukšta – iki 38,5 °C),  
  • nuovargis,  
  • sumažėjęs apetitas,  
  • galvos ir raumenų skausmas. 

Visgi pagrindinis šios ligos simptomas yra pūslelinis bėrimas, kurį lydi stiprus niežulys. Vėjaraupiams būdingi įvairūs bėrimo elementai – rausvos dėmelės, vandeningos pūslelės, šašai.  
 
Specifiniai tyrimai įprastoje klinikinėje praktikoje nėra naudojami. Liga diagnozuojama remiantis laboratorinių kraujo rodiklių uždegiminiais pakitimais ir būdingais išbėrimais, epidemiologine anamneze (ypač kuomet serga tą patį kolektyvą lankantys vaikai). Esant sunkesnei diagnostikai, galima atlikti serologinį kraujo tyrimą, nustatant IgM antikūnius prieš Varicella zoster virusą, siekiant patvirtinti ūmią vėjaraupių infekciją.  

Vėjaraupių gydymas

Vėjaraupiais užkrėsti galima tol, kol atsiranda naujų bėrimų kūne ir visi esami bėrimai nepasidengia šašeliais. Todėl šiuo laikotarpiu asmeniui rekomenduojama susilaikyti nuo lankymosi viešose vietose, darbo ar ugdymo kolektyvuose. Užkrečiamumo trukmė priklauso nuo bėrimų kiekio ir gijimo tempo, todėl gali varijuoti nuo 7 iki 14 dienų. 

Taip pat labai svarbu pasirūpinti tinkama higiena (praustis po tekančiu vandeniu, rengtis lengvais, orui laidžiais drabužiais, dažniau keisti juos ir patalynę, tinkamai vėdinti patalpas), palaikyti tausojantį gulimą režimą ir gerti daug skysčių, siekiant atstatyti skysčių balansą. Jokiu būdu negalima kasyti bėrimų, nes didėja rizika antrinės bakterinės infekcijos.  
 
Vėjaraupių gydymas yra simptominis: 

  • Niežuliui slopinti skiriami specialūs tepalai, šaldantys bėrimus, mažinantys niežėjimą ir nepaliekantys randų. Esant išreikštam niežuliui gydoma antihistamininiais medikamentais. Briliantinės žalumos naudoti nerekomenduojama. Gali būti skiriami lokaliai veikiantys antiseptikai, skatinantys bėrimų gijimą.
  • Esant 38,5 °C ir aukštesnei temperatūrai, rekomenduojama vartoti karščiavimą mažinančius vaistus. Prieš tai būtina pasitarti su gydytoju, kadangi kai kurie vaistai gali turėti šalutinį poveikį (pavyzdžiui, aspirinas gali sukelti retą, bet pavojingą ligą – Reye sindromą). Malšinant vėjaraupių sukeltą karščiavimą, geriausia rinktis paracetamolį. 
  • Ligoniams, kurių imunitetas labai nusilpęs arba įtariami nervų sistemos pažeidimai, gali būti skiriami antivirusiniai vaistai. 

Kaip gydyti vėjaraupius ir kokius preparatus naudoti, gali pasakyti tik gydytojas. 

Vėjaraupių komplikacijos 

Vėjaraupiai vaikams paprastai pasireiškia nesunkiai. Tačiau, kitaip nei kai kurie mano, ši virusinė infekcija nėra tokia nepavojinga. Ji gali sukelti įvairių komplikacijų (bronchito, plaučių uždegimo, ausų uždegimo ar net nervų sistemos pažeidimų) išsivystymą. Jei vaikas serga kokia nors lėtine liga, ji taip pat gali paūmėti. 
 
Ypač pavojingi vėjaraupiai nėštumo metu: susirgus nėštumo pradžioje, gresia persileidimas, o pabaigoje – liga perduodama vaisiui ir jis serga įgimtais vėjaraupiais. Jei motina užsikrečia prieš pat gimdymą, būdinga sunki naujagimio ligos eiga su vidaus organų pažeidimu, mirtimi.  
 
Vėjaraupiai kūdikiams gali sukelti tokias pavojingas komplikacijas kaip stomatitas, pneumonija, sunkios odos bėrimų komplikacijos ir net encefalitas.  
 
Vėjaraupiai suaugusiems žmonėms vyresniame amžiuje gali sukelti juostinę pūslelinę. Taip pat ši liga pavojinga bet kokio amžiaus asmenims, turintiems imuninės sistemos sutrikimų, gydomiems imunosupresiniais vaistais nuo vėžio, ŽIV ar kitų ligų. 

Vėjaraupių prevencija 

Šios ligos gali padėti išvengti skiepai. Vėjaraupių vakcina rekomenduojama paskiepyti: 

  • Visus anksčiau nesirgusius vaikus, vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač planuojančius lankyti ugdymo įstaigą). 
  • Suaugusiuosius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais, taip pat kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (moterys, planuojančios nėštumą, asmenys, dirbantys vaikų darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, medicinos studentai). 
  • Asmenis, kurių imuninė sistema yra nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus). 

Svarbu: skiepytis nuo vėjaraupių negalima nėščiosioms, taip pat asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai. Rekomenduojama pasiskiepijus 1 mėn. vengti nėštumo. 

Skiepas nuo vėjaraupių 

Pasiskiepijus vėjaraupių vakcina įgyjamas pilnavertis ilgalaikis imunitetas. Ji apsaugo nuo sunkių ligos formų ir komplikacijų ne tik vėjaraupių, bet ir juostinės pūslelinės atveju.  
 
Vakcina nuo vėjaraupių pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga tie, kurių imuninė sistema sutrikusi). Susirgus skiepytam asmeniui, išvengiama vėjaraupių ligos komplikacijų, o ir pati liga pasireiškia labai lengva forma. 
 
Lietuvoje ši vakcina nėra įtraukta į skiepų kalendorių ir yra mokama. Ja gali būti skiepijami vaikai nuo 12 mėn., kai kuriais atvejais nuo 9 mėn. amžiaus, ir suaugusieji. Įprastai skiepijama dviem vakcinos dozėmis, pertrauka tarp dozių skiriasi pagal tai, kokio amžiaus asmuo skiepijamas.  
 
Įsitikinti, ar buvo sirgta vėjaraupiais, galima atlikus Varicella IgG antikūnų tyrimą. Tai rekomenduojama visiems, kurie nežino savo imuniteto būklės ir ypač moterims, planuojančioms nėštumą.  
 
Ši iš pirmo žvilgsnio nepavojinga liga kai kuriems gali sukelti itin rimtų komplikacijų. Todėl svarbu į ją pažvelgti atsakingai. Jei norite nuo vėjaraupių apsaugoti savo vaikus arba apsisaugoti patys, pasiskiepykite. Tai galite padaryti ir klinikose „Antėja“, prieš tai užsiregistravę vizitui telefonu arba internetu. Susisiekite – mielai atsakysime į Jums rūpimus klausimus.