Virusiniai hepatitai – tai kepenų uždegiminiai pokyčiai, sukeliami A, B, C, D ir E virusų, kurie skiriasi savo plitimo būdu, inkubaciniu periodu, ligos sunkumu, laboratoriniu ištyrimu bei profilaktinėmis priemonėmis. Pasaulio sveikatos organizacijos statistiniais duomenimis, pastaraisiais metais, sergamumas virusinėmis ligomis itin didėja ir tampa viena svarbiausių mirštamumo priežasčių visame pasaulyje. Hepatitai šiuo metu yra tapę antrąja mirties nuo infekcinių ligų priežastimi po tuberkuliozės. Virusiniais hepatitais B ir C pasaulyje yra užsikrėtę 325 milijonai žmonių, o 1,4 mln. žmonių nuo šių hepatitų miršta kasmet. Lietuvoje dažniausiai pasitaikantys yra A, B ir C hepatitai.
Virusinis hepatitas B gali plisti per kraują, pavyzdžiui, naudojant intraveninius narkotikus, atliekant kraujo perpylimą ar darant tatuiruotes, taip pat lytinių santykių metu, perinataliniu būdu (užsikrėtusi motina gali perduoti virusą vaisiui nėštumo ir gimdymo metu).
Pagrindinis virusinio C hepatito perdavimo būdas – per kraują, lytinių santykių metu ar perinataliniu būdu susirgti šia liga rizika nedidelė. Didžiausia rizika užsikrėsti šios formos virusu yra medicinos darbuotojams, turintiems dažną kontaktą su pacientų krauju, darant ar darantis tatuiruotes, pedikiurą, manikiurą, veriant auskarus nesteriliais instrumentais.
Hepatito A virusas plinta fekaliniu – oraliniu būdu (vartojant užterštą virusu maistą ir gėrimus, turint lytinių santykių (ypač oralinių) su užsikrėtusiu asmeniu. Norint apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniais hepatitais rekomenduojama skiepytis nuo B ir A virusinių hepatitų, nesinaudoti kitų žmonių asmens higienos reikmenimis (skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis), praktikuoti saugius lytinius santykius, naudoti apsaugos priemones, jei tenka kontaktuoti su krauju ar kitais biologiniais skysčiais.
Virusiniai hepatitai dešimtmečiais gali nesukelti jokių simptomų, todėl šios infekcijos dažnai diagnozuojamos per vėlai, kai liga jau būna pažengusi ir išsivysto kepenų cirozė ar pirminis kepenų vėžys. Jeigu simptomai atsiranda, dažnai jie būna nespecifiniai: bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, maudimas ar skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, gelta, patamsėjęs, putotas šlapimas, odos niežulys, sąnarių skausmai ar karščiavimas. Virusiniai hepatitai diagnozuojami remiantis užsikrėtimo rizikos veiksniais (kraujo transfuzijos, tatuiruotės, intraveninių narkotikų vartojimas, nesaugūs lytiniais santykiai ir kt.), klinikiniais simptomais (dažnai nespecifiniai), biocheminiais kraujo tyrimais (ALT, AST, GGT, šarminė fosfatazė, bilirubinai), tačiau virusinių hepatitų diagnozė patvirtinama tik atlikus virusinių hepatitų žymenis.
Hepatitų tyrimų programa gali padėti aptikti virusinius hepatitus laiku, kai liga dar neprogresavusi. Svarbiausia nelaukti kol simptomai taps išsamūs ir pranešantys apie pažengusią ligą – tirkitės profilaktiškai.
,,Antėja laboratorija“
Šeimos gydytojas Julius Šimulis
