Per pastaruosius 50 metų alerginės ligos dažnėja. Visame pasaulyje maždaug 40 – 50 proc. moksleivių yra nustatytas įsijautrinimas vienam ar daugiau alergenų [1]. Dažniausia alergine liga – alerginiu rinitu – serga apie 10-30 proc. populiacijos [2, 3]. Diagnozuojant alergines ligas, svarbu tinkamai surinkti paciento ligos anamnezės duomenis, išsiaiškinti simptomus, jų pasireiškimo laiką nuo alergeno patekimo į organizmą, atlikti fizinį paciento ištyrimą. Tačiau vienas svarbiausių alerginių ligų diagnostikos momentų yra sensibilizacijos patvirtinimas, kuris gali būti atliekamas keletu tyrimų. Imunoglobulinų (Ig) E sukeltų alerginių reakcijų diagnostika remiasi odos dūrio mėginiais (ODM), specifinių IgE nustatymu bei molekulinių specifinių IgE tyrimų rezultatais [4]. Iki šiol IgE antikūnai buvo nustatomi naudojant alergenų ekstraktus, kurių sudėtyje yra alergijas sukeliančių atitinkamo alergeno baltymų (komponentų) mišiniai. ODM yra labai jautrus ir specifiškas metodas, kuomet atsakymus apie paciento įsijautrinimą galime gauti per 20-30 min nuo mėginio atlikimo pradžios. Tačiau šis tyrimo metodas turi ir savo trūkumų: ribotas alergenų kiekis, oda turi būti be pakitimų, pacientai negali vartoti 5-7 dienas antihistamininių vaistų, neretai ribojamas ir kitų nervų sistemą veikiančių vaistų vartojimas. Specifinių IgE tyrimo metu galima ištirti įsijautrinimą daugiau alergenų, galima vartoti antihistamininius vaistus. Kryžminėms reakcijoms patvirtinti ar paneigti atliekami tikslesni, specifinių alergenų komponentų molekuliniai tyrimai [1, 2]. Molekulinė alergijų diagnostika naudoja tiksliai apibrėžtus alergenų komponentus, kurie arba tiesiogiai išskirti iš alergenų šaltinio, arba sukurti rekombinantiškai [5]. Tokiu būdu galima tiksliau parinkti gydymą bei numatyti galimas alergines reakcijas ateityje, sudaryti papildomą ištyrimo planą [6]. Tai suteikia galimybę tyrimų standartizacijai ir diagnostikos diferenciacijai (1 pav.).
1 pav. Tyrimų planas su tiksline molekuline diagnostika [1]
IgE – imunoglobulinas E; SIT – specifinė imunoterapija
Alergenų komponentai yra unikalūs konkrečiam alergenų šaltiniui ir rūšiai, tačiau jie gali būti struktūriškai labai panašūs į kitų alergenų komponentus. Kiekvienas alergenų komponentas yra sudarytas iš keleto skirtingų sudėtinių dalių, vadinamų epitopais. Epitopas – erdvinė specifinio IgE prisijungimo vieta. Skirtingų alergenų epitopai gali būti panašūs savo erdvine struktūra. Dėl šio panašumo IgE antikūnai gali reaguoti su keletu alergenų komponentų, ko pasekoje įvyksta kryžminės reakcijos [2]. Pavyzdžiui, žiedadulkėms alergiškas pacientas, turintis patvirtintą Bet v1 jautrumą beržų žiedadulkėms, greičiausiai reaguos ir į komponentą Cor a1 iš lazdyno žiedadulkių (2 pav.).
2 pav. Beržo alergenų kryžminė reakcija su lazdyno žiedadulkėmis. Bet v1 – beržo alergenų komponentas, Cor a1– lazdyno alergenų komponentas.
Alergenų komponentai priklauso įvairioms baltymų šeimoms. Per pastaruosiu kelis dešimtmečius sukaupta daug žinių apie baltymų struktūrą, priklausymą vienai ar kitai alergenų šeimai (kaupimo baltymai, PR-10 baltymai (Bet v1 homologai), profilinai, kryžmiškai reaguojanti karbohidratinė determinantė (CCD) irk t.), atsparumą fiziniams (pvz., karščiui) ir fiziologiniams (pvz., virškinimui) veiksniams, leidžia racionaliai naudoti alergenų komponentus tiksliai alergenų diagnostikai. Kai kurie baltymai gali sukelti stiprias alergines reakcijas, o jei pacientas jautrus, pavyzdžiui, profilinų šeimos alergenams, galima tikėtis švelnių simptomų. Tuo tarpu pacientai, kurie jautrūs kaupimo baltymų šeimai, turi didelę riziką sisteminėms reakcijoms ir su savimi turėtų nešiotis pirmosios pagalbos rinkinį. Temperatūrai neatsparūs alergenų komponentai (profilinai, PR10 baltymai) ruošiant maistą dažniausiai denatūruojasi ir alerginės reakcijos rizika sumažėja [7].
Priklausomai nuo to, kuris alergenas sukelia reakciją, alergijos gali būti gydomos vengiant atitinkamų alergenų arba taikant specifinę imunoterapiją (SIT). SIT dažniausiai būna sėkminga, jei pacientas pirmiausiai jautrus pagrindiniams alergenų ekstraktų komponentams, kitaip dar vadinamiems pagrindiniais alergenais [1]. Tik molekulinė alergijų diagnostika gali suteikti šią informaciją. Tuomet gydytojas gali paskirti optimalų gydymą. Tuo tarpu pacientas gauna labai tikslų planą kaip ir kokių alergenų vengti bei nepatiria nuostolių vartojant SIT, kuri yra mažai efektyvi.
Remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, alerginių ligų diagnostika pradedama odos dūrio mėginiais (pirmo pasirinkimo tyrimas) arba specifiniais IgE (antro pasirinkimo tyrimas). Molekulinė alergenų diagnostika dažniausiai yra trečio pasirinkimo tyrimas, kuris taikomas tuomet, kai nepavyko pirmo ir antro pasirinkimo tyrimais nustatyti įsijautrinimo arba siekiama atskirti pirminį įsijautrinimą nuo kryžminių reakcijų, taip pat nuspėti alerginių reakcijų sunkumą, išvengti nereikalingų maisto produktų ribojimo, parenkant specifinę imunoterapiją [7].
LITERATŪRA:
Dr. Edita Gasiūnienė
Gyd. Alergologė klinikinė imunologė
