Plačiausias kraujo tyrimų tinklas Lietuvoje
Tyrimų rezultatai
0
0

Tyrimai

Laboratorinių tyrimų rezultatų interpretacija

Klinikinių laboratorinių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs diagnozuojant, stebint ligas, skiriant gydymą ir vykdant ligų skriningą, stebėseną. 70–80% diagnostinių sprendimų yra pagrįsti laboratorinių tyrimų rezultatais, todėl vis daugiau ir daugiau laboratorinių tyrimų yra užsakoma. Atsižvelgiant į didelį laboratorinių tyrimų kiekį atrodo, kad tyrimų nauda tiek gydytojams, tiek ir pacientams yra akivaizdi. Dar svarbiau yra tai, kad gydytojai pasitiki laboratorijos rezultatais.

Pagrindinė laboratorijos užduotis yra teisingai ir laiku atlikti pacientui paskirtus tyrimus. O gydytojų užduotis yra parinkti tinkamus tyrimus ir gavus jų rezultatus, tinkamai interpretuoti. Bet dažnai tai būna viena sunkiausių užduočių, nes vertindamas, aiškinimas, gautų tyrimų rezultatus gydytojas ne tik turi atsižvelgti į klinikinę situaciją, bet ir turi žinoti ir mokėti paaiškinti galimas patologinių rezultatų atsiradimo priežastis, taip pat duoti rekomendacijas dėl papildomų laboratorinių tyrimų.

Norma ir referentinės ribos (vertės)

Laboratorinių tyrimų rezultatų interpretavimui būtina, kad rezultatas būtų susietas su atitinkama verte. Norint įvertinti tyrimo rezultatus, būtina turėti indikatorių vertes, su kuriomis paciento rodikliai bus lyginami. Tai gali būti paties paciento ankstesni laboratorinių tyrimų rezultatai, jei tai įmanoma, arba tai gali būti padaryta lyginant su „normalios“ populiacijos duomenimis, kitaip vadinama „tyrimų normos“, kad atskirti „sveikatą“ ir „ligą“. Termino „norma“ rekomenduojama nevartoti, o jį pakeisti terminu „referencinės ribos (vertės)“, nes paprastai referentinės ribos, tai yra intervalas, į kurį įeina 95 procentų rodiklio pamatinių verčių, gautų tiriant pamatinę populiaciją, mažiausiai 100 „sveikų“ asmenų.

Nusistatyti referentines vertes gali pati laboratorija, tačiau paprastai nurodomos reagentų gamintojo nurodytos referentinės ribos arba naudojami literatūros duomenys.

Pamatinės ribos yra nustatomos atsižvelgiant į lytį, amžių ir kitus biologinius veiksnius kiekvienam tyrimo metodui. Todėl kiekviename laboratorinio tyrimo protokole, kai reikia, būtinai pateikiamos paciento lytį ir amžių atitinkančios referentinės ribos, ir rodiklio matavimo vienetai.

Kaip buvo minėta, referentinės ribos paprastai apima intervalą, kuriame pateikiami 95% tirtų pacientų rezultatai. 5% sveikų pacientų normalios jų vertės gali būti už referencinio (normos) intervalo ribų: 2,5% - žemiau apatinės atskaitos ribos, 2,5% - virš viršutinės atskaitos ribos. Taigi pacientų tyrimų, peržengiančios atskaitos ribas, rezultatai ne visada atitinka patologijos buvimą, o yra norma.

Statistiškai tai reiškia, kad 5% gyventojų arba vienas iš dvidešimties gali būti klaidingai interpretuojami!

Jei užsakomi du tyrimai, antrojo tyrimo tikimybė, kad bus normalioje populiacijoje 95%, tačiau tikimybė, kad abu tyrimai yra normalūs, yra 0,95 = 0,90. Jei užsakoma 10 tyrimų, o taip dažnai ir būna, tikimybė, kad visi yra 95% intervale, yra 0,60.

Taigi reikėtų nepamiršti, kad rezultatai, esantys arti referentinių intervalų ribų, kartais dar vadinama „ribiniais“ rezultatais, negali būti vienareikšmiškai įvertinti kaip normalūs ar patologiniai, 5% pacientų rezultatai, esantys aukščiau ar žemiau referentinės ribos, nerodo patologijos, ne visi analizės rezultatai, atitinkantys atskaitos ribas, yra normalūs.

Referentinės (normos) ribos nėra tapati klinikinio sprendimo riboms.

Vertinant laboratorinius parametrus, svarbu nustatyti klinikinio sprendimo slenkstį, tai yra vertę, pagal kurią gydytojas priima sprendimą. Daugeliui tyrimų rodiklių ši vertė atitinka referentines ribas. Bet fermentams, atsižvelgiant į skirtingą pacientų didelę sklaidą, buvo nustatytas 50% atskaitos ribos (1,5 karto) klinikinio sprendimo lygis, o amilazės - 30%. Taip pat turinčius tam tikrų įpročių, referentinės ribos gali skirtis, pav. CEA rūkantiems viršutinė referentinė riba yra du kartus didesnė negu nerūkančių.

Kelių rodiklių vertės nukrypimai iš karto yra patikimesni ir reikšmingesni nei tik vieno rodiklio nukrypimai ir labiau patvirtina ar paneigia diagnozę. Todėl gydytojai rekomenduoja arba skiria kelis susijusius tyrimus, kad nustatytų kuo tikslenę diagnozę. O laboratorijos dažnai dar rekomenduoja atlikti taip vadinamus patvirtinamuosius tyrimus, kurie turi didesnį specifiškumą, kai atrankiniai tyrimai turi didesnį jautrumą.

Kuo didesnis rezultato nukrypimo nuo pamatinės vertės laipsnis, tuo didesnė tikimybė patologijos ar esama patologija yra reikšminga.

Tyrimo rezultatų vertinimas atliekamas pagal absoliučią medžiagos koncentraciją. Procentas naudojamas kaip tarpinis rodiklis. Lyginant skirtingais metodais gautus rezultatus, rekomenduojama įvertinti rodiklio nukrypimo nuo atskaitos ribų laipsnį, o ne absoliučią jo vertę.

Jei gaunami dviprasmiški rezultatai, tyrimai turi būti pakartojami.

Referentinės ribos taip pat priklauso nuo atitinkamo tyrimo biologinis variacijos, mėginių paėmimo ir jų apdorojimo bei matavimo neapibrėžties.

Įtarimo intervalas (pilka (neapibrėžtumo) zona)

Dėl įvairių faktorių įtakos gali atsirasti abipusis normalių ir patologinių verčių persidengimas, kuris sudaro vadinamą „pilką“ arba „įtarimo“ zoną. „Pilkoji“ zona yra verčių diapazonas, kuris gali būti ir sveikiems žmonėms ir pacientams, sergantiems tam tikra liga. „Pilkoji“ zona būna praktiškai visiems tyrimams. Jei rezultatai patenka į „pilką“ zoną, jie negali būti laikomi nei norma, nei patologija.   Neapibrėžtumo zonos atsiradimas sudaro situaciją, kai sveiko paciento tyrimo rezultatams viršijant viršutinės referentinės ribos intervalą bus įvertinti kaip klaidingai teigiami rezultatai, rodančių patologiją, kai tuo tarpu jos nėra, ir klaidingai neigiami rezultatai, kurie nerodo ligos, nors ji yra.

Klaidingai teigiami ir klaidingi neigiami rezultatai gali atsirasti dėl cheminių (tyrimų rezultatus įtakojančių) veiksnių, kurie paprastai nurodyti tyrimų metodikoje ar informacinėje literatūroje. Taigi rezultatai, artimi atskaitos intervalų riboms, negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip patologiniai

arba normalūs. Visuomet iškilus abejonei reikia pasikonsultuoti su laboratorijos specialistais dėl įtakojančių faktorių, kaip biotinas, heterofiliniai antikūnai, kt. Esančios gretutinės ligos gali taip pat įtakoti laboratorinio tyrimo rezultatą.

Klinikinėms abejonėms atmesti ar patvirtinti, tyrimai turi būti kartojami po tam tikro laiko ir vertinami rodiklių pokyčiai laike (dinaminis stebėjimas).

Dinaminis stebėjimas

Dinaminis stebėjimas naudojamas stebėti patologinio proceso raidą, gydymo efektyvumą. Dinaminiam tyrimo stebėjimui rekomenduojama atlikti tuo pačiu metodu, vertinama tais pačiais matavimo vienetais, geriausia toje pačioje laboratorijoje, kadangi skirtingose ​​laboratorijose ar skirtingais metodais gauti rezultatai gali būti išsibarstę. Dinaminiam stebėjimui naudinga palyginti paciento, kuris serga, tyrimo rezultatus su normaliais jo rodikliais, nustatytais sveikos būklės, pavyzdžiui, profilaktinių tyrimų metu. Norint gauti tinkamus laboratorinių tyrimų rezultatus, būtina laikytis visų tyrimo etapų taisyklių.

Gydytojas, vertindamas rezultatą, turi dar išmanyti biologinius pokyčius ir žinoti apie galimą klaidingo rezultato riziką. Taip pat svarbi atsitiktinių ir sisteminių klaidų įtaka rezultatui, diagnostinis jautrumas ir specifiškumas.

Individualus biologinis kitimas (variacija)

Nors individas gali žymiai skirtis nuo įprastos (normalios) populiacijos, vis dėlto yra svarbu atsižvelgti ir į individualų aptariamo parametro kitimą. Daug laboratorinių tyrimų rezultatų priklauso nuo tam tikrų individualių faktorių, kaip pavyzdžiui kūno skysčių svyravimas. Tyrimo rezultatą gali įtakoti sezoniškumas, biologiniai ciklai arba ritmai, maisto vartojimas, mankšta ar tiesiog dienos laikas gali paveikti matuojamą parametrą.

Tai, be abejo, ypač svarbu, kai lyginame paciento tyrimo rezultatus su ankstesniais. Tai darydamas, gydytojas privalo įvertinti biologinius pokyčius ir kritiškai įvertina neatsikartojimą, pastebėtą rezultate.

Taigi žinios apie individualų biologinį kitimą yra kritiškai svarbios vertinant laboratorinius rezultatus.

Pavyzdžiui gliukozė matuojama tiek plazmoje, tiek ir viso kraujo gliukozė. Individualus gliukozės biologinis pokytis yra ~ 6%, tuo tarpu analitinis pokytis yra ~ 2% gliukozės koncentracijos plazmoje ir 3 - 4% viso kraujo. Kiekvienos dienos paciento variacija pagal statistines formules bus 6,3% gliukozės koncentracijai plazmoje, o kritinis 18%. Tai reiškia, kad dvi gliukozės gali skirtis daugiau nei 18%.

Matavimo neapibrėžtis

Laboratorijos apskaičiuota matavimo neapibrėžtis reikalinga vertinant laboratorinių tyrimų rezultatus, kad laboratorijoje gauti rezultatai būtų tikslesni ir patikimesni. Tai objektyvi priemonė gydytojams interpretuojant laboratorinių tyrimų rezultatus. Pavyzdžiui vitamino D gautas rezultatas yra 50 ng/ml, o matavimo neapibrėžtis 10 %, tai reiškia, kad tikėtinas rezultatas yra tarp 45 ir 55 ng/ml.

Matavimo neapibrėžtis – su matavimo rezultatu susijęs parametras, apibūdinantis sklaidą verčių, kurias pagrįstai galima būtų priskirti matuojamam dydžiui. Matavimo neapibrėžtis yra naudinga, nes pateikia kiekybinius įrodymus, kad matavimo rezultatai atitinka klinikinius reikalavimus.

Jos pagalba svarbi lyginant tyrimo rezultatą su ankstesniais rezultatais, kai naudojama ta pati matavimo procedūra, ypač kai klinikinis sprendimas ar ribos nepriklauso nuo metodo, pav. gliukozės, HbA1c, glomerulų filtracijos greičio (GFG), kitų tyrimų.

Jautrumas ir specifiškumas

Klinikinės biochemijos terminologijoje jautrus metodas paprastai reiškia, kad galima išmatuoti mažas analitės koncentracijas, o specifiškumas - metodo gebėjimas išmatuoti pačią analizuojamąją medžiagą, netrukdant kitoms tiriamojo mėginio medžiagoms. Taigi terminija čia nurodo tyrimo jautrumą ir specifiškumą.

Aiškinant laboratorinius tyrimus kalbame apie klinikinį ar diagnostinį jautrumą ir specifiškumą, atsižvelgiant į galimybę nustatyti ar pacientas serga, ar ne. Klinicistui svarbus diagnostinis jautrumas ir specifiškumas yra tai, kas parodo tyrimo patikimumą ir tinkamumą numatytam tikslui.

Kai laboratorijos rezultatas parodo vertę, atitinkančią tam tikrą ligos būklę, yra dvi galimybės: liga gali būti arba ligos negali būti. Pirmuoju atveju susidaro situacija - tikrai teigiamas (TP) rezultatas, o antruoju - klaidingai teigiamas (FP) ligos atvejis. Panašiai, jei rezultatas parodo, kad nėra ligos, asmuo gali nesirgti arba iš tikrųjų serga šia liga. Šiuo atveju mes turime tikrai neigiamą (TN) arba klaidingai neigiamą (FN) rezultatą.

Pavyzdžiui HCG tyrimas, rodantis, kad moteris nėra nėščia, kai iš tikrųjų yra, yra mažo jautrumo tyrimo pavyzdys, o mažas specifiškumas, kai tyrimas rodo nėštumą, kai moteris nėra nėščia.

Nors tyrimo metodas yra labai specifiškas ir labai jautrus, jūs nebūtinai gausite teisingą atsakymą diagnozei nustatyti. Tai labai priklauso nuo ligos paplitimo; tai yra žmonių, sergančių liga, skaičius tam tikroje populiacijoje, ypač kai paplitimas yra mažas.

Pavyzdžiui, labai reta liga ir laboratorinis šios ligos tyrimas, kurio jautrumas ir specifiškumas yra mažesnis nei 100%. Klaidingai teigiamų rezultatų tikimybė yra didelė, todėl gaunama maža numatomoji vertė.

Taigi numatomosios vertės priklauso nuo jautrumo, specifiškumo ir paplitimo ir parodo tikimybę, kad teigiamas tyrimas atspindi būklę, kuriai skirtas.

Išvados

Laboratorinio tyrimo rezultatų aiškinimas prasideda tuo, kad gydytojas užsako tinkamą tyrimą pagal turimą klinikinę situaciją. Tikimasi, kad rezultatas suteiks informacijos, kuri padės priimti tinkamą sprendimą. Kokių veiksmų imsis, priklauso nuo gydytojo laboratorinio tyrimo rezultato supratimo ir reakcijos į gautą informaciją.

Todėl gavus laboratorinių tyrimų rezultatą, nereikia klaidingo aliarmo, o pasikonsultuokite su tyrimą atlikusios laboratorijos specialistais, kurie paaiškins ir padės tinkamai interpretuoti tyrimus.

Vertinimas.

Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininkė,
„Antėja laboratorija“ laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė.