Sifilis – viena iš lytiškai plintančių ligų (LPL), kurios užsikrėtimo atvejų jau kurį laiką daugėja. Prieš kelis dešimtmečius kai kuriose pasaulio vietovėse sifilis buvo beveik išnaikintas. Tačiau pastarųjų metų statistika nedžiugina – 2019-aisiais buvo užfiksuoti 129 813 šios ligos atvejai, o nuo 2021 iki 2022 metų jų skaičius išaugo net 33 proc. Taigi, akivaizdu, kad saugotis nuo šios ligos ypač svarbu. Apie tai, kas yra sifilis, kokius simptomus jis sukelia, kaip yra diagnozuojamas ir gydomas, pasakojame plačiau.
Sifilis – lytiniu būdu plintanti lėtinė infekcinė liga, paprastai pažeidžianti genitalijas, odą ir gleivines, o ilgainiui apimanti visą organizmą. Dažniausiai ja serga 15–40 metų asmenys. Sifilio sukėlėjas – blyškioji treponema (Treponema pallidum), priklausanti spirochetų šeimai.
Anksti diagnozuota liga gan lengvai išgydomas, tačiau apleista, ji gali sukelti sunkias komplikacijas ir mirtį. Inkubacinis sifilio periodas trunka apie 3 savaites, o jo klinikinis pasireiškimas gali priminti nemažai kitų ligų. Svarbu žinoti, kad ši liga gali būti perduota negimusiam vaisiui.
Sifiliu gali būti užsikrečiama:
Pastebėtina, kad sifiliu neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, vonia, baseinu, drabužiais, indais ar įrankiais.
Sifilio simptomai vyrams ir moterims yra vienodi, tačiau skiriasi priklausomai nuo ligos stadijos.
Išskiriamos šios sifilio stadijos:
Pirminis sifilis pasireiškia praėjus inkubaciniam periodui bakterijų patekimo vietoje (dažniausiai ant išorinių lytinių organų, makštyje, ant lūpų, burnos gleivinėje, apie išangę ar tiesiojoje žarnoje). Ten susiformuoja nedidelė, kieta, neskausminga, kraterį primenanti opelė, vadinama pirmine sifiloma, arba kietuoju šankeriu. Ji yra labai užkrečiama. Dažniausiai susidaro vienas, o rečiau – keli šankeriai. Taip pat gali padidėti sritiniai limfmazgiai. Kietasis šankeris išnyksta negydant po 3–10 savaičių. Pirminė sifilio stadija gali praeiti ir nepastebėta, tačiau liga lieka ir pereina į antrinį sifilį.
Ši ligos stadija pasireiškia maždaug po 2 mėnesių nuo susirgimo pradžios. Antriniam sifiliui būdingi visame kūne paplitę odos bėrimai (raudonos, rausvai rudos spalvos neniežtinčios dėmelės, įvairaus didumo mazgeliai taip pat ir delnų ar pėdų srityje) ir gleivinių pažeidimai (raudonų, greitai išopėjančių mazgelių bei dėmelių gali atsirasti ir burnos gleivinėje). Kartais atsiranda ir kitoks sifilio bėrimas – papulės, kondilomos. Tokie antrinio sifilio požymiai išlieka porą mėnesių.
Šiai ligos stadijai taip pat būdingi peršalimą primenantys simptomai:
Antrinio sifilio metu gali atsirasti ir skrandžio pažeidimai, primenantys uždegimą. Kartais atsiranda nervų sistemos pažeidimo požymiai, galintys būti invalidumo ar mirties priežastimi. Antrinio sifilio simptomai gali pranykti per keletą savaičių arba kartotis iki metų laiko. Jie praeina negydant, o tada išsivysto latentinis (slaptasis) sifilis.
Tai slaptoji sifilio stadija, kurios metu paprastai nepasireiškia jokie simptomai. Latentinis sifilis gali pasireikšti po antrinio sifilio. Ankstyvoje latentinėje stadijoje žmogus yra užkrečiamas. Ilgainiui liga progresuoja į tretinį sifilį.
Praėjus 5–10 metų nuo užsikrėtimo pradžios, tretinis sifilis dažniausiai pasireiškia odos, kaulų, centrinės nervų sistemos (neurosifilis), širdies (vožtuvų) ir kraujagyslių (aortos aneurizmos ir kita) pažeidimu. Odoje susidaro vadinamieji gumbeliniai sifilidai ir gumos – apvalūs ar ovalūs graikinio riešuto dydžio neskausmingi mazgai. Jiems išopėjus, susiformuoja gilios, stačiais kraštais opos, per kurias išsiskiria nedaug gelsvo, tiršto, tąsaus skysčio. Opoms užgijus, lieka randų.
Neurosifilis gali sukelti insultą, meningitą, koordinacijos, jutimo, regos sutrikimų, progresuojantį paralyžių, kurtumą, asmenybės pokyčių, silpnaprotystę.
Nėščiosios, kurios serga ankstyvuoju sifiliu ir yra negydomos, 70–100 proc. atvejų pagimdo užkrėstą sifiliu naujagimį. 30–40 proc. atvejų įvyksta abortai, pagimdomas negyvagimis arba naujagimis miršta tuoj po gimimo, arba įvyksta priešlaikinis gimdymas.
Sifiliu užsikrėtusiai nėščiajai skiriamas gydymas yra saugus vaisiui ir padeda išvengti infekcijos perdavimo iš motinos vaikui. Jis būtinas norint pagimdyti sveiką, sifiliu neužsikrėtusį vaiką.
Įgimtas sifilis būna ankstyvasis ir vėlyvasis:
Tik kartais kūdikis gimsta su infekcijos požymiais. Daugeliu atvejų liga pasireiškia nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių po gimimo.
Jei susirgus atsiradusi opelė šlapiuoja, jos skystis gali būti ištiriamas mikroskopu. Tai galima padaryti pirmos ir antros sifilio stadijų metu.
Praėjus keletui savaičių nuo užsikrėtimo, atliekamas sifilio testas – kraujo serume ieškoma antikūnų prieš sukėlėją. Pirmą kartą gavus teigiamą sifilio testo atsakymą, kraujo tyrimas yra pakartojamas ir tik tada nustatoma diagnozė, kadangi nėštumo metu arba sergant tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, Laimo liga, galimi klaidingai teigiami rezultatai.
Sifilio antikūnų nustatymas TPHA metodu – itin specifinis ir tikslus tyrimas, padedantis nustatyti arba patvirtinti sifilio diagnozę. Jis atliekamas ir klinikoje „Antėja“.
Ankstyvose stadijose ši liga gali būti visiškai pagydoma naudojant gydytojo paskirtus antibiotikus. Po gydymo vaistais atliekamas pakartotinis patikrinimas ir mažiausiai vienerių metų laikotarpyje imami kraujo mėginiai. Išsigydžius sifilį pavojaus palikuonims nėra, tačiau kraujo donorystė neleidžiama.
Sergantieji pirminiu ir antriniu sifiliu pasveiksta. Vėlyvoje stadijoje organai ir audiniai būna pažeisti negrįžtamai. Tokiu atveju gydymas tik sustabdo ligos progresavimą.
Negydoma liga gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus. Užsikrėtęs žmogus gali jaustis gerai, bet užkrėsti kitus. Nėščia moteris, užsikrėtusi sifiliu, gali perduoti ligą savo negimusiam kūdikiui.
Jei liga negydoma, po kelių mėnesių ar net metų prasideda trečia jo stadija – vėlyvasis sifilis. Jam būdingi neurologiniai sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimai. Tai gali sukelti regos problemas, nervų sistemos pažeidimus, psichikos sutrikimą, širdies ligas ar net mirtį.
Pats patikimiausias būdas apsisaugoti nuo šios ir kitų lytiniu keliu plintančių ligų – susilaikyti nuo lytinių santykių arba turėti nuolatinius, ilgalaikius lytinius santykius su vienu partneriu, kuris taip pat turi tik monogaminius lytinius santykius ir žino, kad neserga sifiliu.
Jei tokių rekomendacijų laikytis dėl vienų ar kitų priežasčių negalima ar nenorima, tuomet lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus. Jie suteikia gan patikimą apsaugą nuo lytiškai plintančių ligų, taip pat ir sifilio.
Pastebėjus odos pūslelių, bėrimų ar net opų, nuo lytinių santykių reikėtų susilaikyti ir kuo skubiau kreiptis į gydytoją dermatovenerologą. Tokie odos dariniai ir būklės labai padidina riziką užsikrėsti infekcija.
Kalbant apie sifilio prevenciją, itin svarbu, kad asmenys, galintys būti ligos nešiotojai, ateitų pasitikrinti ir būtų gydomi. Lytinių santykių reikėtų vengti tiek paties paciento, tiek jo partnerio tyrimo ir gydymo laikotarpiu. Gydantis tik vienam iš partnerių, didelė tikimybė, kad ir vėl bus užsikrečiama vienas nuo kito.
Nors gali atrodyti, kad lytiškai plintančios ligos, tokios kaip sifilis, yra tolima grėsmė, statistika atskleidžia visai ką kitą. Tikimės, kad šis įrašas suteikė daug vertingos informacijos apie šią ligą ir paskatino dar labiau rūpintis savo sveikata.
