Plačiojoje visuomenėje LPL sąvoka dažnai suprantama klaidingai. Manoma, jog tai lytiškai perduodami mikrobai, sukeliantys perštėjimą, išskyras ir nemalonų kvapą. Kaip rodo praktika, tai yra klaidingas įspūdis – gali būti jog išvardinti simptomai visai nesusiję su lytiškai plintančiomis ligomis – pavyzdžiui, candida albicans, dar kitaip vadinamos pienligės sukėlėjas. Šios ligos požymiai yra perštėjimas ir išskyros, tačiau tai ne LPL. Taip pat ir bakterinė vaginozė, kurios pagrindiniai simptomai yra išskyros ir nemalonus kvapas. Neretai pasitaiko tokių lytiškai plintančių ligų, kurios pradžioje nesukelia jokių simptomų, bet po kurio laiko žmogui gali smogti net mirtiną smūgį. Viena iš jų – gonorėja. Apie lytiškai plintančias ligas kalbame su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos gydytoju akušeriu-ginekologu Vytautu Abraičiu.
Dažniausiai lytiškai plintančios ligos yra perduodamos nesaugaus lytinio kontakto metu ir parazituoja lytiniuose takuose – kaip pvz., trichomonozė (sukėlėjas – trichomonas vaginalis). Dalis mikroorganizmų (mikoplazma, ureoplazma) yra sąlyginiai patogenai, kurių kenksmingumą žmogui apsprendžia mikroorganizmų kiekis. Kita mikroorganizmų dalis yra kraujo infekcijos – sifilis, hepatitai B ir C, ŽIV. Keletą metų žmogus gali nieko nejausti – tai priklauso nuo mūsų imuniteto. Tačiau, kai pajaučiame simptomus – padaryta žala sveikatai dažnai būna nepataisoma.
Nemažas LPL segmentas yra virusinės infekcijos – kaip pvz., žmogaus papilomos virusas. Juo užsikrėtęs žmogus ilgai nejaučia jokių specifinių simptomų, o pokyčius organizme galima pastebėti tik specifinių ginekologinių tyrimų metu. Svarbu suprasti, jog ši infekcija sukelia mirtiną ligą – gimdos kaklelio vėžį. Lietuvoje moterys vis dar nerodo didelio susidomėjimo onkoprofilaktikos programomis, dėl ko dažnai patenka į ligoninę tokioje stadijoje, kai visiškai jų išgydyti jau neįmanoma. O jei ir pavyksta – dažnai gyvenimo kokybė negrįžtamai pablogėja.
Viena seniausių ir pavojingiausių ligų yra gonorėja. Ją sukelia diplokoko bakterija, kuri pasireiškia perštėjimu, skausmu, kartais ligos eiga gana slapta. Tokiu atveju šį susirgimą pastebime jau komplikacijų stadijoje – susiformuoja dubens uždegiminė liga (DUL). Ji savo ruožtu gali komplikuotis pūliniu, išvešėjančiu į kiaušidę ir kiaušintakį. Nesuteikus savalaikės pagalbos (dažniausiai dėl pavėluoto kreipimosi į gydymo įstaigą) moteris gali mirti, nepaisant operacijos ar agresyvios antibiotikoterapijos.
Visi aukščiau išvardinti susirgimai yra ūmios ligos. Tačiau į pilvo ertmę patekę patogenai gali sukelti ir kitą DUL komplikaciją – sąaugas. Tai labai individuali patologija. Jei žmogus neturi polinkio, ryškius simptomus turėjusios ligos sąaugų gali ir nebūti, o jei polinkis yra – kliniškai neryškus kiaušintakių uždegimas gali sukelti daugybines sąaugas pilvo ertmėje. Tolimesniame gyvenime šios sąaugos gali pasireikšti žarnyno veiklos sutrikimais ar nevaisingumu. Sąaugų formavimu ypač pasižymi chlamidia trachomatis pirmuonis. Nevaisingumas yra itin dažna LPL ir DUL komplikacija, nes kiaušintakis – gležna ir subtili struktūra, išimtinai vaisingume dalyvaujantis organas – vienoje jo dalyje (ampulėje) susitinka vyriška ir moteriška ląstelė, įvyksta apvaisinimas, embrionas transportuojamas kiaušintakiu į gimdos ertmę. Jei kiaušintakis stipriai pažeistas ir yra pilnai užakęs abipusiai – pastojimas neįmanomas. Tuomet gali padėti tik dirbtinis apvaisinimas. Jei kiaušintakis pažeistas mažiau, dalinis praeinamumas išlikęs – gali susiformuoti ektopinis nėštumas, kuris taip pat yra pavojingas sveikatai ir gyvybei.
Atskira tema – poveikis vaisiui. Jei moteris, nežinodama, kad serga tam tikromis lytiškai plintančiomis ligomis, pastoja – tai gali pažeisti jos nešiojamą vaisių. Ryškiausias pavyzdys – įgimtas sifilis. ŽIV infekuota motina gimdymo metu gali perduoti ŽIV savo naujagimiui (vertikalioji transmisija).
Ką daryti? Svarbiausia – diagnostika. Dažnai žmonės užsiima savigyda arba gydytojas skiria gydymą telefonu, remdamasis tik paciento skundais. Toks gydymas yra netikslus ir sumažėja šansai greitai pasveikti. Diagnostikos būdų yra daug – įvairių metodikų tepinėliai, bakteriologiniai pasėliai, serologiniai kraujo tyrimai bei, jei žmogus sunkiai serga, citologinis bei histologinis operacinės medžiagos tyrimas. Tik identifikavus sukėlėją, galime paskirti taiklų gydymą. Dažniausiai yra gydomi abu partneriai. Išimtinais atvejais, kai gresia pavojus žmogaus sveikatai ar gyvybei, skiriamas empirinis (spėjamasis) gydymas, tačiau pastebėjus, jog jis neefektyvus, keičiamas pagal jau rastą sukėlėją.
Kada atlikti tyrimą nuo tikėtino užsikrėtimo konsultuoja Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininkė, „Antėja laboratorija” laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė. „Lango“ laikotarpis (inkubacinis periodas) yra periodas nuo užsikrėtimo – kontakto su lytiniu keliu plintančia infekcija (LPI) ir galimybės nustatyti infekciją, atliekant tyrimą. Atlikus tyrimą per anksti, gali būti netikslūs, klaidingai neigiami rezultatai. „Lango“ periodas skiriasi nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo infekcijos ir naudojamo tyrimo metodo. Šiuo laikotarpiu didelė tikimybė perduoti ar užsikrėsti LPI.
-max-432.jpg)