Gimdos kaklelio vėžys: simptomai, gydymas, prevencija

Gimdos kaklelio vėžys – piktybinis gimdos kaklelio susirgimas, atsirandantis supiktybėjus gimdos kaklelio ląstelėms. Svarbiausias jo atsiradimo veiksnys yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV), ypač 16 ir 18 jo serotipai. Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 500 naujų gimdos kaklelio vėžio atvejų, ypač 35–49 metų moterims. Du dažniausi šios ligos tipai yra plokščiųjų ląstelių karcinoma ir adenokarcinoma. Liga klastinga tuo, kad pradinėse stadijoje gali būti besimptomė, o pagrindinis simptomas – kraujavimas iš makšties – dažnai pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose. Dėl šios priežasties taikoma arba skatinama profilaktinių citologinių patikrinimų praktika siekiant aptikti pakitusias ląsteles pirminėse ląsteles pirminėse ligos stadijose.

Gimdos kaklelio vėžio simptomai ir požymiai

Ikivėžiniai gimdos kaklelio pakitimai retai sukelia simptomus. Vienintelis būdas sužinoti, ar yra nenormalių ląstelių, galinčių išsivystyti į vėžį, tai atlikti gimdos kaklelio citologinį tyrimą (PAP).

Būklei pažengus, dažniausiai pasireiškia tokie gimdos kaklelio vėžio požymiai ir simptomai:

• kraujavimas iš makšties tarp mėnesinių arba joms pasibaigus;
• ilgesnės nei įprastai mėnesinės ir gausesnis kraujavimas;
• skausmas lytinio akto metu;
• kraujavimas po lytinių santykių;
• dubens skausmas;
• makšties išskyrų pasikeitimas (pvz., daugiau išskyrų arba jos pasižymi ryškia ar neįprasta spalva, kvapu);
• kraujavimas iš makšties po menopauzės.

Nors šiuos požymius bei simptomus gali sukelti ir kitos būklės, jeigu jie atsirado, būtinai praneškite apie tai savo gydytojui. Atlikęs reikiamus tyrimus, jis nustatys, ar tai nėra pirmieji gimdos kaklelio vėžio simptomai. Kuo anksčiau nustatomi ikivėžiniai ląstelių pakitimai ar vėžys, tuo daugiau galimybių neleisti šiai ligai pasireikšti arba ją pagydyti.

Gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksniai

Kalbant apie tai, kas sukelia gimdos kaklelio vėžį, kaip dažniausią priežastį galima išskirti žmogaus papilomos virusą. Jo, taip pat gimdos kaklelio riziką gali padidinti tokie veiksniai kaip:

• Didelis seksualinių partnerių skaičius. Kuo jis didesnis, tuo didesnė tikimybė užsikrėsti žmogaus papilomos virusu. Juo dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu. 
• Ankstyvi lytiniai santykiai. Lytiniai santykiai ankstyvame amžiuje padidina žmogaus papilomos viruso riziką. 
• Kitos lytiniu keliu plintančios infekcijos (LPI). Sergant tokiomis LPI kaip chlamidiozė, gonorėja, sifilis ir ŽIV / AIDS taip pat padidėja žmogaus papilomos viruso rizika. 
• Susilpnėjusi imuninė sistema. ŽPV infekuotos moterys, kurių imuninė sistema yra nusilpusi dėl kortikosteroidinių preparatų vartojimo, prastos mitybos, rūkymo, ŽIV (AIDS) arba po organų transplantacijos, turi didesnę riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu.
• Pūslelinė (Herpes Simplex virusas). Moterims, kurios serga lytinių organų pūsleline, būdinga didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu.
• Rūkymas. Nustatyta, kad rūkančios moterys turi du kartus didesnę tikimybę susirgti gimdos kaklelio vėžiu nei nerūkančios.
• Amžius. Rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu pradeda didėti vėlyvoje paauglystėje ir padidėjusi išlieka beveik iki 40 metų. Visgi šia liga gali susirgti ir vyresnės nei 40 metų moterys. Todėl joms rekomenduojama ir toliau profilaktiškai atlikti PAP ir ŽPV tyrimus.
• Rasė. Didesnė tikimybė susirgti gimdos kaklelio vėžiu būdinga juodaodėms, ispanėms ir Amerikos indėnėms.
• Geriamieji kontraceptikai. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad geriamieji kontraceptikai gali padidinti gimdos kaklelio vėžio riziką. Visgi, norint nustatyti tokią sąsają, reikėtų atlikti daugiau klinikinių tyrimų.
• Dietilstilbestrolio (DES) vartojimas. DES, kaip vaistas nuo persileidimo, buvo skiriamas maždaug nuo 1940 iki 1970 metų (Lietuvoje maždaug nuo 1965-ųjų iki 1970-ųjų). Dietilstilbestrolį vartojusios moterys kasmet turi atlikti dubens organų patikrą, kuri apima gimdos kaklelio PAP tyrimus. Moterims, kurių motinos nėštumo metu vartojo šį vaistą, taip pat gresia didesnė rizika susirgti retos rūšies gimdos kaklelio arba makšties vėžiu. 

Esant rizikos veiksniams, visada kyla didesnė tikimybė susirgti. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kai nesant koreguojamiems rizikos veiksniams, pacientės vis tiek suserga. Todėl labai svarbu šalinti koreguojamus rizikos veiksnius, aptarti juos su gydytoju ir žinoma dalyvauti gimdos kaklelio vėžio prevencijoje.

Gimdos kaklelio vėžio prevencija

Šiuo metu rinkoje šią ligą galima valdyti skiepijantis vakcina nuo ŽPV ir periodiškai tikrinantis – atliekant diagnostinius tyrimus ir šalinant rizikos veiksnius:

• susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių;
• riboti seksualinių partnerių skaičių;
• vengti lytinių santykių su daug partnerių turėjusiais asmenimis, taip pat tais, kurie yra užsikrėtę genitalijų karpomis arba serga kitomis pavojingomis ligomis;
• lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais;
• mesti rūkyti.

Sėkminga gimdos kaklelio vėžio prevencija apima skirtingų priemonių derinimą. Plačiau apie jas pasakojame toliau tekste.

Profilaktinė patikra dėl gimdos kaklelio vėžio

Kai pasirodo pirmieji gimdos kaklelio vėžio simptomai, liga jau būna pažengusi. Norint anksti aptikti gimdos kaklelio ląstelių pakitimus, būtina reguliari profilaktinė patikra. Daugumoje išsivysčiusių šalių, taip pat ir Lietuvoje, moterys reguliariai profilaktiškai tikrinamos nuo 25 iki 60 metų amžiaus. Tai leidžia pastebėti ir pradėti gydyti ankstyvus gimdos kaklelio ląstelių pakitimus, nelaukiant, kol jie progresuos ir taps vėžiniais.

Profilaktinio patikrinimo metu 25–34 m. moterims paimamas gimdos kaklelio ląstelių mėginys, ir atliekamas šių ląstelių citologinis tyrimas. Jo tikslas – nustatyti, ar yra pakitusių ląstelių, kurios gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Moterims, vyresnėms nei 35 m., pirmiausiai tiriama ŽPV ir esant radiniams, toliau atliekamas detalesnis ištyrimas. Daugiau apie skirtingus gimdos kaklelio vėžio prevencijos tyrimus galite sužinoti čia.

Skiepai nuo gimdos kaklelio vėžio

Dar viena gimdos kaklelio vėžio prevencijos priemonė – skiepai. Yra keletas vakcinos variantų. Pats naujausias – devynvalentė vakcina, kuria galima pasiskiepyti ir Lietuvoje.

Dauguma sveikatos priežiūros specialistų rekomenduoja paskiepyti mergaites ir berniukus (vyrai laikomi pagrindiniais žmogaus papilomos viruso nešiotojais, be to, šis virusas jiems gali sukelti analinės srities, burnaryklės ar varpos vėžį) iki lytinio gyvenimo pradžios. Tačiau skiepytis verta ir toms moterims, kurios jau gyvena lytinį gyvenimą, nes tokiu būdu sumažinama rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu.

Lietuvoje nuo 2016 metų visos vienuolikos metų sulaukusios mergaitės nemokamai skiepijamos vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Ja galima pasiskiepyti ir klinikose „Antėja“.

Gimdos kaklelio vėžio diagnostika

Gimdos kaklelio vėžio diagnostika gali apimti daugybę tyrimų. Paprastai jie paskiriami atsižvelgiant į pacientės amžių ir būklę, įtariamą vėžio tipą, požymius bei simptomus, taip pat ankstesnius tyrimų rezultatus. Be to, kai kurie tyrimai gali padėti įvertinti, kuris gydymo būdas būtų efektyviausias. Galutinė diagnozė, kaip ir daugeliu kitų vėžio atvejų, nustatoma atliekant biopsiją. Jeigu to padaryti neįmanoma, gali būti pasiūlomi kiti tyrimo metodai.

PAP tyrimui naudojami nuo makšties ir gimdos kaklelio išorinio paviršiaus paimti ląstelių mėginiai. Tradicinius PAP tyrimus kartais sunku vertinti, nes ląstelės ant objektinio stiklelio gali būti išdžiūvusios, padengtos gleivių ar kraujo arba sulipusios tarpusavyje.

Gimdos kaklelio citologinis tyrimas skystoje terpėje padeda lengviau aptikti vėžines ląsteles. Prieš jį atliekant iš mėginio pašalinamos gleivės arba kraujas. o tada ląstelės plonu sluoksniu paskleidžiamos ant objektinio stikliuko, Terpę su išsaugotomis mėginio ląstelėmis tuo pačiu metu galima naudoti kitiems tyrimams, pavyzdžiui, ŽPV.

Jei atlikus PAP tyrimą nustatyta, kad yra pakitusių ląstelių, ir ŽPV testas teigiamas, diagnozės patvirtinimui reikia tokių papildomų tyrimų kaip:

• Kolposkopija. Šio tyrimo metu gimdos kaklelis apžiūrimas per specialų vaizdą didinantį instrumentą – kolposkopą. Jis neturi tiesioginio kontakto su moters kūnu, taigi apžiūra neskausminga. Kolposkopija gali būti atliekama gydytojo kabinete ir neturi šalutinio poveikio, todėl yra nekenksminga nėščioms moterims.
• Biopsija. Tai audinio gabalėlio paėmimas mikroskopiniams tyrimams. Nors remiantis tyrimų rezultatais ir galima įtarti vėžį, galutinę diagnozę leidžia patvirtinti tik biopsija. Ištyrus jos metu paimtus mėginius, įvertinami ląstelių, audinių bei organų pakitimai ir diagnozuojama liga. Jei pažeidimas nedidelis, darinį galima pašalinti biopsijos metu.

Norint nustatyti, ar vėžys neišplitęs už gimdos kaklelio ribų, gali būti atliekami papildomi tyrimai.

Gimdos kaklelio vėžio stadijos

Siekiant taikyti pacientei tinkamiausią gydymo būdą, būtina nustatyti vėžio stadiją, kuri atspindi naviko dydį ir vėžio išplitimą į kitas kūno dalis. Jei atlikus biopsiją manoma, kad vėžys pažengęs ir gali būti išplitęs, reikalingi papildomi tyrimai:

• Vaizdiniai tyrimai. Tam, kad nustatytų, ar vėžys išplitęs už gimdos kaklelio ribų, gydytojas gali paskirti rentgenologinius tyrimus, kompiuterinę tomografiją (KT), branduolių magnetinį rezonansą (BMR) arba pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimus.
• Kiti apžiūros tyrimai. Dažniausiai jie apima cistoskopiją ir rektoskopiją. Šie tyrimai padeda nustatyti, ar vėžys nėra peraugęs šlapimo pūslės arba tiesiosios žarnos.

Ligos stadija nustatoma apibendrinus visus atliktų tyrimų rezultatus ir vertinama pagal Tarptautinės ginekologijos ir akušerijos federacijos (FIGO) sistemą:

• Gimdos kaklelio vėžio 1 stadija – navikas yra gimdos kaklelio paviršiuje.
• Gimdos kaklelio vėžio 2 stadija – navikas išplitęs už gimdos kaklelio ir gimdos ribų, bet dar neišplitęs į dubens sieną arba apatinę makšties dalį.
• Gimdos kaklelio vėžio 3 stadija – navikas išplitęs už gimdos kaklelio ribų ir peraugęs šonines dubens sienas arba apatinį makšties trečdalį.
• Gimdos kaklelio vėžio 4 stadija – vėžys išplitęs į gretimus organus, pvz. šlapimo pūslę ar tiesiąją žarną, arba tolimesnius organus, tokius kaip plaučiai, kepenys ar kaulai.

Ikivėžiniai pakitimai gimdos kaklelyje vadinami gimdos kaklelio karcinoma in situ.

Gimdos kaklelio vėžio gydymas

Šiuolaikiniams gimdos kaklelio vėžio gydymo metodams priskiriama:

• gimdos kaklelio vėžio operacija;
• radioterapija;
• chemoterapija;
• biologinė terapija.

Visi šie metodai gali būti derinami tarpusavyje. Gydymo pasirinkimą lemia įvairūs faktoriai, tokie kaip vėžio stadija, bendra pacientės sveikatos būklė.

Galimi gimdos kaklelio vėžio gydymo būdai yra:

• operacija;
• chemoterapija;
• radioterapija;
• biologinė terapija.

Tai, ar išgydomas gimdos kaklelio vėžys, priklauso nuo to, kaip anksti jis pastebimas ir pradedama gydyti. Laiku aptikus ryškius ikivėžinius pokyčius, jie išgydomi beveik visoms pacientės. Tačiau, jei vėžys išplinta, jo gydymas būna sudėtingas, ilgas ir ne visada sėkmingas.

Tinkama prevencija gali padėti išvengti šios klastingos ligos. Nors tai, per kiek laiko išsivysto gimdos kaklelio vėžys, pakankamai individualu, paprastai jam atsirasti reikia ne metų ir ne trijų. Todėl labai svarbu reguliariai atlikti gimdos kaklelio vėžio tyrimus ir pasiskiepyti.