Žmogaus organizmas, „susidūręs“ su infekcijos sukėlėju (virusu, bakterija, grybeliu ir kt.), pradeda kovoti prieš sukėlėją gamindamas specifinius antikūnus. Tyrimai, skirti šių antikūnų nustatymui (t.y. ne sukėlėjo, o organizmo reakcijos į sukėlėją), vadinami serologiniais tyrimais.
Ištyrimas prasideda naudojant serologinius atrankinius tyrimus. Atrankiniai tyrimai pasižymi dideliu jautrumu – kuo didesnis reagentų jautrumas, tuo didesnė tikimybė nustatyti visus organizmo reakcijos į infekcijos sukėlėjų atvejus. Tačiau šie tyrimai mažiau specifiški – tai reiškia, kad dalis gautų rezultatų dėl įvairių faktorių yra klaidingai teigiami (taip gali būti dėl persirgtų kitų infekcijų, lėtinių ligų, autoimuninių ligų, heterofilinių antikūnų ir kitų faktorių, kurie iškreipia rezultatus). Kitaip tariant, svarbiausias atrankinio tyrimo tikslas yra „nepraleisti“ ligos, prisiimant laboratorinės hiperdiagnostikos riziką, o tuo pačiu užtikrinti, kad neigiamas rezultatas patikimai rodo, jog organizmo sąlyčio su infekcijos sukėlėju nebuvo.
Deja, kaip jau minėta, gavus teigiamą atrankinio tyrimo rezultatą, turime paneigti klaidingai teigiamo rezultato tikimybę. Tam reikia atlikti pakartotinius, patvirtinamuosius arba diagnostinius tyrimus.
Pakartotinio tyrimo atlikimas rekomenduojamas, kai pagal simptomus ar anamnezę įtariama infekcinė liga, tačiau gauti rezultatai yra ribiniai arba gaunamos mažos antikūnų koncentracijos. Gavus tokius laboratorinius atsakymus galima manyti, kad yra ligos pradžia ir kraujyje dar nespėjo pasigaminti pakankamas antikūnų kiekis, kurį galima aptikti tyrimo metu. Dėl to tyrimą rekomenduojama pakartoti praėjus 2-4 savaitėms po pirmojo ištyrimo ir vertinti nustatytą antikūnų koncentracijos pokytį. Sergant infekcine liga, antikūnų koncentracija per šį laikotarpį padidėja keletą kartų. Labai svarbu tyrimą pakartotinai atlikti toje pačioje laboratorijoje (paaiškinimą žr. žemiau).
Šie tyrimai pasižymi dideliu specifiškumu. Jų tikslas – patvirtinti, kad atrankinio tyrimo metu nustatyti antikūnai tikrai yra prieš ieškomą sukėlėją, o ne dėl kitų faktorių, galėjusių paveikti tyrimo reakcijos eigą. Kuo didesnis reagento specifiškumas, tuo mažesnė tikimybė gauti klaidingai teigiamą rezultatą. Natūralu, kad kyla klausimas – jeigu jie tikslesni, kodėl nenaudojami kaip „pirmo pasirinkimo“? Todėl, kad dėl mažesnio šių tyrimų jautrumo yra rizika gauti klaidingai neigiamą rezultatą ir laiku nepastebėti ligos.
Pateiksime pavyzdį. Lietuvoje yra vykdoma hepatito C viruso (HCV) atrankinio tyrimo programa. Atlikus hepatito C viruso antikūnų atrankinį tyrimą ir gavus teigiamą rezultatą, dar nėra aišku, ar organizmas tikrai buvo susidūręs su hepatito C sukėlėju. Dėl šios priežasties reikia atlikti HCV tyrimą imunobloto metodu (patvirtinamasis tyrimas), kuris patikimai gali atsakyti, ar Jūsų organizme yra antikūnų prieš HCV.
Tačiau tai vis tiek neatsako į klausimą, ar šiuo metu sergate hepatitu C. Išgydžius ligą, antikūnai prieš HCV (anti-HCV) dažniausiai išlieka visą gyvenimą.
Tam, kad išsiaiškintume, ar nustatytieji antikūnai prieš HCV yra likę po ankstesnės ligos, ar sergate šiuo metu, reikia atlikti diagnostinius tyrimus.
Kaip jau minėta, serologiniai tyrimai tiria organizmo atsaką į infekcijos sukėlėją. Daugeliu atvejų persirgus infekcine liga specifiniai antikūnai kraujyje išlieka ilgą laiką ar net visą gyvenimą, todėl antikūnų nustatymas parodo, kad žmogaus imuninė sistema yra susidūrusi su infekcijos sukėlėju, tačiau neatsako į klausimą, ar jis serga ir/ar yra užkrečiantis šiuo metu.
Pavyzdžiui, norint išsiaiškinti, ar žmogus šiuo metu serga hepatitu C, reikia atlikti diagnostinį tyrimą, kurio metu nustatomas ne organizmo atsakas į infekcijos sukėlėją, o pats infekcijos sukėlėjas – hepatito C virusas. Šis tyrimas atliekamas molekuliniais (PGR) metodais.
Pastaba: kai kurių infekcijų patvirtinimas referentinėse laboratorijose yra privalomas ir reglamentuojamas teisės aktais (pvz. žmogaus imunodeficito viruso – ŽIV).
Skirtingais prietaisais ir skirtingų gamintojų reagentais atliekamų tyrimų rezultatai gali skirtis. Jeigu Jūs tą pačią dieną iš to paties kraujo mėginio atliksite tą patį tyrimą skirtingais reagentais, galite gauti skirtingus rezultatus – ne tik skaičiumi, tačiau net ir klinikine interpretacija. Ir svarbiausia, kad skirtingose laboratorijose gautų rezultatų negalima lyginti tarpusavyje.
Suprantama, kad tai sunkiai suvokiama nežinant procesų specifikos. Bet, pavyzdžiui, kiek skirtingų kepinių vadinami tuo pačiu pavadinimu – „duona“? Receptūra skirtinga ir gautas rezultatas skiriasi daugeliu kriterijų – skoniu, kvapu, sudėtimi, išvaizda, priedais. Ar galime lyginti skirtingose kepyklose iškeptą duoną, žinodami tik faktą, kad tai yra duona? Su reagentais yra daug sudėtingiau. Nors tyrimai atliekami dešimtmečiais ir priemonės nuolat tobulinamos, metodai nėra standartizuoti. Tai reiškia, kad skiriasi reagentų sudėtyje esantys taikiniai - t.y. infekcijos sukėlėjo fragmentų ar išgrynintų antigenų rinkinys, prieš kuriuos tiriamas organizmo atsakas. Tam pačiam tyrimui atlikti gali būti taikomi skirtingi tyrimo metodai, skiriasi reagentų jautrumas bei specifiškumas. Į reagentų sudėtį taip pat įeina įvairios papildomos medžiagos, kurios gali sąveikauti su įvairiais aplinkos ar individualaus organizmo faktoriais (kitos infekcijos, lėtinės, autoimuninės ar onkologinės ligos, mitybos ypatumai, vartojami vaistai ir papildai, individualūs imuninės sistemos ypatumai). Dėl šių priežasčių gautų rezultatų skirtumas specialistų nestebina.
Užsakovui patartina pasirinkti laboratoriją, kuri kelia pasitikėjimą, ir tik joje ieškoti atsakymų į visus kylančius klausimus iki pat tyrimų pabaigos. Labai svarbu laboratorinio tyrimo rezultatus vertinti kartu su anamneze, simptomais bei kitais apžiūros ar instrumentinių tyrimų duomenimis. Kuo daugiau informacijos pateiksite specialistams ir kuo glaudžiau bendradarbiausite, tuo vertingesnis bus gautas rezultatas.
Parengė: „Antėja“ Laboratorinės medicinos gydytoja Daiva Jakiūnienė
UAB Diagnostikos laboratorija nuo 2014 m. yra įdiegta kokybės vadybos sistema (toliau – KVS) pagal tarptautinį standartą ISO 15189:2013 „Medicinos laboratorijos. Kokybės ir kompetencijos reikalavimai (ISO 15189:2012, pataisyta 2014-08-15 versija)“. Savo veikloje Įmonės laboratorijos vadovaujasi griežtais kokybės reikalavimais. Visi procesai yra dokumentuoti, kontroliuojami, atsekami ir periodiškai prižiūrimi bei vertinami atsakingų institucijų.
